Naujienos

Etatiniai ilgapirščiai Lietuvoje jaučiasi nebaudžiami- sučiupti jie atsiperka tik piniginėmis baudomis, kurių nemoka, ir vos paleisti dar tą pačią dieną leidžiasi ieškoti naujo grobio. Šįmet jie kaip niekada aktyvūs ir įžūlūs: per tris ketvirčius įvykdyta dvigubai daugiau vagysčių nei tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, rodo Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA) duomenys.

„Matome ypač didelį vagišių aktyvumą, kuris verčia nerimauti. Šiuo metu taikoma administracinė atsakomybė neatgraso nuo tokios veikos ir vagys jaučiasi nebaudžiami. Jie puikiai išmano įstatymus, apsiskaičiuoja ir žino, kad ir pagauti išsisuks nuo realios bausmės. O žinodami, kad liks nenubausti, vagys su kiekviena diena tik įžūlėja, ką rodo ir vagysčių statistika. Tai įsisenėjusi problema, dėl kurios prekybininkai kasmet skaičiuoja milijoninius nuostolius“, – sako LPĮA direktorė Rūta Vainienė.

Pagrindinė teisinio reguliavimo problema yra tai, jog Baudžiamajame kodekse nenumatyta, kad kelios sistemingos smulkios vagystės yra vienas tęstinis baudžiamasis nusižengimas. Tai reiškia, kad net jei vagis eina į parduotuvę „kaip į darbą“ ir vagia kiekvieną dieną, tačiau kaskart iki 150 eur, baudžiamojon atsakomybėn jis vis tiek nebus patrauktas.

„Didžiausia rykštė yra “etatiniai“ vagys, kurie lygiagrečiai vogtas prekes realizuoja nelegalioje rinkoje. Dažniausiai vagiami alkoholiniai gėrimai, kvepalai, elektronikos prekės, pastaruoju metu gretas papildė sviestas, kava, loterijos bilietai, sauskelnės. Etatiniai vagišiai puikiai išmano rinką, turi išankstinius užsakymus ir žino kur prekes realizuos. Kylant prekių kainoms šešėlinė rinka darosi dar patrauklesnė, ten juk nei PVM, nei kitų mokesčių valstybei nėra. Parduodi pigiau, nes mokėti tiekėjui nereikėjo. Tiek pardavėjams, tiek policijos pareigūnams yra žinomi etatiniai vagišiai, tačiau pažaboti jų lig šiol nepavyksta“,- sako R. Vainienė.

Pagyrimo vertos Lietuvos policijos ir Lietuvos Respublikos prokuratūros dėtos pastangos etatinių vagių daugkartinių vagysčių iki 150 eur epizodus jungti į vieną tęstinę nusikalstamą veiką (t.y. tokius asmenis traukiant baudžiamojon atsakomybėn už tęstinę nusikalstamą veiklą, o ne už atskirus epizodus administracinėn atsakomybėn). Pavyzdžiui, vienoje 2021 pabaigoje išnagrinėtoje byloje prokurorai  bandė teismus įtikinti, kad 53 vagystes  per trumpą laiką padaręs asmuo nusipelno baudžiamosios atsakomybės, nes vagystės iš esmės tapo jo pragyvenimo šaltiniu. Deja, teismai vagį išteisino iš esmės remdamiesi vien tik jo paties gynybine pozicija, esą mintis įvykdyti kiekvieną iš 53 vagysčių jam kildavo spontaniškai, kai kildavo poreikis įgyti narkotinių medžiagų ir pasitaikydavo palankios aplinkybės pavogti, o plano, ką ir kur pavogti, jis neturėjo. 

Anot Rūtos Vainienės, nors teismų praktika daugkartinių vagysčių iš parduotuvių bylose nėra iki galo suformuota, stebimos nerimą keliančios tendencijos, kad, jei vagis teisme neprisipažįsta turėjęs išankstinį planą įvykdyti visas vagystes (t.y. jei tiesiog pasako, kad mintis įvykdyti kiekvieną iš vagysčių jam kildavo spontaniškai), baudžiamoji atsakomybė jam negresia.

„Šiuo metu jaučiamės teisės reglamentavime įstrigę tarp administracinio kodekso ir baudžiamojo. Tam, kad vagysčių vertės būtų sumuojamas, ir vagiui būtų pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, pats vagis turi prisipažinti, kad vogė turėdamas planą ir darė tai tyčia. Tačiau patys jie niekada neprisipažins, nes tuo atveju jų lauktų griežtesnė bausmė nei bauda, kurios jie niekada nemokės. Norisi, kad ši teisės sistemos spraga, jei tokia yra, būtų  ištaisyta, nes dabartiniu metu  laimi  vagišiai, o pralaimi – visa visuomenė. Prekybininkai patiria nuostolius, valstybė negauna įplaukų į biudžetą, darbuojasi saugos tarnybos, policija, prokuratūra, teismai, tačiau galų gale vagys naudojasi nebaudžiamumu“,- komentuoja Rūta Vainienė.